|
||
Dirvos gerinimas - nauja ar pamiršta sena? UAB „Kustodija“ direktorius dr. Vytautas Rauckis Kai tik UAB „Kustodija“ konsultantai pirmieji pradėjo kalbėti apie augalų stresų valdymo technologijas, o vėliau apie dirvos gerinimo klausimus, kai kas suabejojo, ar naujos idėjos bus teisingos. Mūsų nuomone, tai tik senos pamirštos tiesos. Suprantama, anksčiau nebuvo galimybių įgyvendinti dirvos gerinimo technologijų. Pirmosios kregždės buvo neariminės technologijos propaguotojai. Dabar, kai žemės ūkyje galima pritaikyti biotechnologijos ir mikrobiologijos mokslų pasiekimus, atsivėrė naujos galimybės. Mūsų darbo esmė – padėti žemdirbiams gauti aukštos kokybės produkciją, išsaugant ir pagerinant dirvos derlumą. Mums svarbiausia – išsaugoti natūralius, o tuo pačiu ir pačius pigiausius veiksnius - tai, ką suteikia gamta: saulė, krituliai, oro drėgnis, dirvos derlumas, augalų imunitetas, floros ir faunos įvairovė bei jų gebėjimas daugintis, reguliuoti vieni kitų gausumą. Žmonija suprato, kad dirva nepakartojama ir ją reikia saugoti. Tik noras siekti geriausių rezultatų bet kokia kaina pakeitė žmonių požiūrį į aplinką. Senovės egiptiečiai, šumerai, graikai, persai neturėjo nei cheminių, nei techninių priemonių, tačiau turėjo griežtus savotiškus žemdirbystės „kodeksus“ ir „kalendorius“, o jų grūdinių augalų derlingumai siekdavo 200 CAM. CAM – reiškia kiek kartų daugiau gavo derliaus nei pasėjo. Actekai ir majai sėkmingai viename lauke augino moliūgus, kukurūzus ir pupeles. Sėklas sėdavo į lazda padarytas duobutes, o dirvą dirbdavo jaučiai, kurių kanopas apvyniodavo veltiniu, kad nesuslėgtų dirvos. Kokia jėga technika dirvą slegia dabar? Daugelis žino kad labai daug, bet neiko nedaro. Kinijoje dirvos derlingumas buvo reguliuojamas įstatymais. Pastebėjus pirmuosius dirvos nuskurdimo požymius, šeima turėjo nuimti viršutinį dirvos sluoksnį, sunešti jį į patalpą, sumaišyti šias žemes su tam tikru dumblių arba dumblo kiekiu ir mišinį grąžinti į lauką. Žinoma, kad gausiausias derlius gaunamas plėšiniuose, tačiau jau trečiaisiais metais derlingumas staiga sumažėja. Dabar jau žinoma, kad derlingumas sumažėja ne dėl maisto medžiagų trūkumo, o dėl to, kad jos augalams neprieinamos. Ir dar todėl, kad svarbiausias vaidmuo tenka organikai – puvenoms, humusui. Tai jis duoda galimybę panaudoti vien natūralius veiksnius. Organinės trąšos, kaip žinoma, fiksuoja azotą, turi visų reikalingų ir augalams prieinamų maisto elementų pavidalo, suteikia dirvožemiui gyvybingumo. Todėl organinė dirva labai derlinga, optimalaus rūgštingumo, maisto medžiagos joje subalansuotos. Mineralinės medžiagos dažniausiai suardo ir viena ir kita, dėl to susidaro drėgmės netolygumas. Galima teigti, kad suartoje dirvoje augalai nuolatos patiria stresą. Maisto medžiagos dirvoje, susidariusios dėl dirvos mikroorganizmų veiklos, būna iš karto tinkamos augalų mitybai. Jos turi amino rūgščių ir proteinų, prie kurių augalai yra prisitaikę. Dar 1861 m. L.Pasteras atrado „gyvybę be oro“ ir aprašė pirmąją anaerobinę bakteriją Vibria butyrique dabar vadinamą Clostridium pasteurianum. Klostridijos labiau paplitusios ir daugiau atmosferos azoto fiksuoja miglinių augalų, ypač kukurūzų bei avižų šaknies srityje nei dirvožemyje be augalų. XIX a. pabaigoje ir XX a.pradžioje buvo padaryti trys dideli atradimai biologinio azoto fiksacijos srityje: 1888 m. M.Beijerinkas atrado gumbelines bakterijas (Rhizobium), 1901 m. azotobakteres (Azotobacter chromococcum), 1893 m. S.Vinogradskis – klostridijas (Clostridium pasteurianum). Iki 1930 m. mokslininkai manė, kad dirvožemyje paplitę tik du laisvai gyvenantys azotą fiksuojantys mikroorganizmai – minėtosios klostridijos ir azotobakterės. Rusijoje dar 1926 m. S.Kostyčevas teigė, kad azotobakterių panaudojimas žemės ūkyje atstoja dalį azoto trąšų. Vėliau paaiškėjo, kad azotobakterės ne tik fiksuoja atmosferos azotą, bet ir aprūpina augalus vitaminais, fitohormonais, biostimuliatoriais. E.Mišustino ir L.Dorosinskio nuomone, visų grupių dirvožemiuose, jei tik jie nerūgštūs ir turi pakankamai pasisavinamų fosforo ir kalio bei kalcio junginių, yra palankios sąlygos plisti azotobakterėms. Be to, autoriai azotobakterių rado įvairiuose vandens telkiniuose. Galbūt azotobakterių galimybė gyventi vandens telkiniuose susijusi su pakankamais energinių medžiagų ištekliais, kuriuos sukaupia juose gyvenantys dumbliai. Be to, dumbliai žinomi ir kaip augimą aktyvuojančių medžiagų producentai, kurių azotobakterėms reikia gana daug. Mikrobiologai skelbia, kad augalus nuo ligų dalinai galima apsaugoti naudojant sėklų apvėlimui ir išpurškiant ant dirvos ar augalų biologinius preparatus, turinčius mikrobų antagonistų ar patogenus slopinančių bakterijų. Pakliuvę į dirvą jie įsikuria ant šaknų arba šaknų srityje ir sudaro simbiotinius ryšius su augalais. Būtent mikroorganizmai „ruošia maistą“ augalams, ardo augalines liekanas, tirpdo netirpius dirvos mineralus ir fiksuoja azotą iš oro. Sukurtas ryšys – dirva – mikroorganizmai – augalas – kuria dirvos derlumą ir augalų produktyvumą. Reguliariai naudojant biologinius preparatus augintojai gali pasiekti įspūdingų rezultatų. Iš trumpo straipsnio galima susidaryti vaizdą, kad mes siūlome tai kas jau seniai išbandyta ir patvirtinta moksliniais tyrimais, tik šiuolaikinių technologijų šviesoje. Ūkininkai sako, kad biologinių preparatų efektyvumu įsitikino pirmais metais:  UAB "Kustodija" konsultantams neužtenka ūkininkų minčių apie produktų efektyvumą. Apie naudojamo produkto poveikį reikia žinoti kiek galima daugiau. Jusliniai pojūčiai taip pat labai svarbu:      |
