Mikroelementų kiekiai augalų biomasėje randami šimtais ar net tūkstančiais kartų mažesni lyginant su makroelementų (N, P, K, Ca, Mg) kiekiu, tačiau jų reikšmė augalų vystymuisi ir gyvybiniams procesams palaikyti yra ne mažiau reikšmingi negu makroelementų. Tręšimas maisto medžiagomis turi būti subalansuotas, nes tiek pagrindinės mineralinės medžiagos, tiek mikroelementai veikia ne kiekvienas atskirai, o komplekse vienas su kitu. Todėl, esant vieno kurio nors mikroelemento trūkumui arba pertekliui, augalui gali sutrikti kitos mineralinės medžiagos ar mikroelemento įsisavinimas. Pavyzdžiui, dirvose, turtingose fosforu, variu, kalciu – blokuojamas geležies pasisavinimas augalams. Taip pat mikroelementinių trąšų efektyvumas priklauso nuo dirvožemio reakcijos: rūgščiuose ir vidutinio rūgštumo dirvožemiuose vario trąšų veiksmingumas keliskart mažesnis negu neutraliuose ar šarminiuose dirvožemiuose. Šviežiai pakalkintuose rūgščiuose dirvožemiuose augalai taip pat sunkiau įsisavina mikroelementus. Todėl, prieš renkantis mikroelementines trąšas individualiam laukui, būtina žinoti šių elementų kiekį dirvoje. Laboratorijoje nustačius dirvožemyje esančių mikroelementų kiekį, analizių duomenis galima naudoti 3-5 metus. Patyrę specialistai kiekvienai kultūrai sudarys reikiamų elementų tręšimo strategiją.

Geležis (Fe). Geležis yra vienas iš svarbiausių elementų augalų metabolizme. Nuo šio mikroelemento buvimo dirvožemyje tiesiogiai priklauso daugelio kitų maistinių elementų įsisavinimas, todėl trūkstant geležies, augalai sunkiai įsisavina kitas, jiems gyvybiškai reikalingas medžiagas, nepriklausant nuo to, kad šių medžiagų kiekis yra sąlyginai pakankamas. Geležis aktyviai dalyvauja augalų medžiagų apykaitos procesuose, įeina į fermentų sudėtį, aktyvina kvėpavimą, įtakoja chlorofilo susidarymą. Į augalą geležis patenka jonų Fe2+ ir Fe3+ pavidalu bei nedideliais kiekiais chelatų junginių molekulių pavidalu. Apie 80% geležies susikaupia lapų chloroplastų baltymuose.

Sąlygos, geležies trūkumui atsirasti:

  • Šarminės dirvos;
  • Dirvos, turtingos vario, fosforo, kalcio, mangano ir cinko kiekiais;
  • Užmirkti linkusios dirvos.

 

Geležies stygiaus požymiai. Sustoja augalų augimas, ant pačių jauniausių lapų pasireiškia chlorozė. Esant dideliam trūkumui, lapai bąla ir tik gyslos lapo kraštuose išlieka žalios spalvos.

 

Boras (B). Laisvo boro gamtoje nesutinkama – pats boras augale iš vieno organo į kitą nepereina. Į tai ypatingai svarbu atsižvelgti sausrų atveju, kada šaknys nesugeba įsisavinti iš dirvožemio boro, augalo naujai susiformavusiems ūgliams ar žiedynams pritrūksta boro. Tokiais atvejais būtinas tręšimas per lapus boru, nes augalams boras reikalingas per visą jų vegetacijos periodą ir jo trūkumas bet kuriuo augimo tarpsniu gali sukelti augalų vystymosi sutrikimus ir iššaukti ligas. Boras  pagerina maisto medžiagų įsisavinimą bei angliavandenių pernešimą iš lapų į šaknis ir į dauginimosi organus, skatina oksidacijos-redukcijos fermentų aktyvumą, nukleininių rūgščių sintezę, aktyvina kvėpavimo procesą, skatina augalo organų diferenciaciją ir ypač žiedynų ir atskirų žiedų formavimąsi, sąlygoja žiedadulkių gyvybingumą ir apsivaisinimo procesą, sėklų (grūdų) augimą. Be to, boras turi įtaką augalų sugebėjimui įsisavinti kalį bei kalcį. Spartina cukrų apykaitą augale (iš lapų į šaknis). Didina augalų atsparumą ligoms.

Pagal vandenyje tirpaus boro kiekį dirvožemiai suskirstyti į penkias grupes: 1) labai mažo boringumo – mažiau nei 0,1 mg kg-1; 2) mažo boringumo – 0,11-0,30; 3) vidutinio boringumo – 0,31-0,60; 4) boringi – 0,61-1,0; 5) didelio boringumo – daugiau 1,0 mg kg-1 judriojo boro.

 

Sąlygos, boro trūkumui atsirasti:

  • Lengvos granuliometrinės sudėties dirvos;
  • Daug azoto, kalio, kalcio turinčios dirvos;
  • Šaltos, drėgnos sąlygos, sausra.

 

Boro stygiaus požymiai. Rapsams trūkstant boro – trūkinėja rapsų stiebai, silpnai mezgasi ankštaros. Bulvėms trūkstant boro – pristabdomas augalo augimas, slopinamas augimo kūgelis, sutrumpėja tarpubambliai, formuojasi maži gumbai, dažnai sutrūkinėja, apatinėja gumbo dalyje vystosi indų žiedo parudavimai.

 

Manganas (Mn). Manganas dalyvauja oksidacijos – redukcijos reakcijose, skatina oksidazių aktyvumą, fotosintezės procesus, stimuliuoja azoto redukciją iki amoniako ir dalinai amoniakinio azoto oksidaciją iki nitratų.

Pagal judriojo mangano kiekį dirvožemiai skirstomi į penkias grupes: 1) labai mažo manganingumo – mažiau kaip 1,0 mg kg-1; 2) mažo manganingumo – 1,1-10,0; 3) vidutinio manganingumo – 10,1-50,0; 4) manganingi – 50,1-100,0; 5) didelio manganingumo – daugiau kaip 100. Pakankamai manganingi yra tie dirvožemiai, kuriuose judriojo mangano daugiau negu 50 mg kg-1.

 

Sąlygos, mangano trūkumui atsirasti:

  • Lengvos granuliometrinės sudėties dirvos;
  • Daug organikos, kalcio ir vario turinčios dirvos;
  • Šarminguose dirvožemiuose, neseniai pakalkintose dirvose;
  • Užmirkusiose dirvose.

 

Mangano stygiaus požymiai. Bulvių lapų paviršius pasidaro nelygus – gyslos lieka apačioje, o tarpgysliniai audiniai išsigaubia, išsipučia. Avižos suserga dryžlige, cukriniai runkeliai – geltlige.

 

Cinkas (Zn). Augaluose cinkas dalyvauja oksidacijos atstatomuosiuose procesuose, įeina į fermentų peroksidazės, katalazės, oksidazės, polifenoloksidazės ir kitų fermentų sudėtį. Trūkstant cinko, sutrinka augalų kvėpavimas bei baltymų sintezė. Cinkas skatina auksinų biosintezę. Dėl jo padidėja bendrasis angliavandenių ir baltymų kiekis. Cinkas padidina augalų atsparumą sausroms, karščiams ir šalčiams. Jo trūkumui labai jautrūs kukurūzai, linai, migliniai bei ankštiniai javai.

Pagal judriojo cinko kiekį, dirvožemiai suskirstomi į penkias grupes: 1) labai mažo cinkingumo – mažiau kaip 1 mg kg-1; 2) mažo cinkingumo – 1,01-2,00; 3) vidutinio cinkingumo – 2,01-3,00; 4) cinkingi – 3,01-7,00; 5) didelio cinkingumo – daugiau kaip 7 mg kg-1. Pakankamai cinkingi yra tie dirvožemiai, kuriuose judriojo cinko daugiau negu 3 mg kg-1.

 

Sąlygos, cinko trūkumui atsirasti:

  • Daug organikos, fosforo, kalciu ir azoto turinčios dirvos;
  • Šarminguose dirvožemiuose;
  • Išplautuose, smėlinguose dirvožemiuose.

 

 

Cinko stygiaus požymiai. Sulėtėja augalų augimas, smulkūs lapai (lancetiškumas) ir nesivystantis stiebas (kai lapai lieka skrotelėje).

 

Varis (Cu). Varis yra fermentų sudedamoji dalis, didina kvėpavimo ir fotosintezės intensyvumą, įtakoja baltymų bei vandenilio apykaitą. Varis stimuliuoja magnio įsisavinimą, dalyvauja nukleinų ir auksinų apykaitoje, lignino biosintezėje. Jis didina augalų atsparumą grybelinėms ir bakterinėms ligoms. Vario trąšomis reikėtų tręšti augalus, auginamus labai mažo ir mažo varingumo mineraliniuose ir beveik visuose durpiniuose dirvožemiuose.

Pagal judriojo vario kiekį, dirvožemiai skirstomi į 5 grupes: 1) labai mažo varingumo – mažiau kaip 0,30 mg kg-1; 2) mažo varingumo – 0,31-1,50; 3) vidutinio varingumo – 1,51-3,00; 4) varingi – 3,01-7,00; 5) didelio varingumo – daugiau kaip 7,00 mg kg-1.

 

Sąlygos, vario trūkumui atsirasti:

  • Durpinguose dirvožemiuose, kuriuose esanti organinė medžiaga suriša varį į junginius, neprieinamus augalams;
  • Rūgščiuose, išplautuose dirvožemiuose;
  • Karbonatingose, pakalkintose dirvose;
  • Kai dirvoje yra daugiau mangano, geležies, cinko.

 

 

Vario stygiaus požymiai. Varpiniai augalai yra indikatoriai vario trūkumui nustatyti: juose jaunų lapų galiukai pabąla, jie susisuka, vėliau nuvysta bei sunyksta. Pastebimi varpų ir žiedyno vystymosi apsigimimai.

 

Molibdenas (Mo). Molibdenas yra kai kurių fermentų sudėtyje (aldehidoksidazės, hidrogenazės ir nitratoreduktazės). Nitratoreduktazė augaluose katalizuoja nitratų perėjimą į nitritus ir yra randamas visuose augalo organuose, įskaitant ir šaknis. Molibdenas yra būtinas gumbelinėms bakterijoms, fiksuojančioms azotą. Azotas gumbelinėse bakterijose fiksuojamas tik tada, kai dirvožemyje yra tam tikras kiekis molibdeno. Jis būtinas ne tik bakterijoms Azotobacter chroococcum, bet ir kitoms Azotobacter rūšims bei anaerobinėms bakterijoms Clostridium. Didžiausią įtaką molibdenas turi pupiniams augalams, taip pat teigiamai veikia varpinių ir kaupiamųjų augalų augimą.

Pagal judriojo molibdeno kiekį dirvožemiai skirstomi į penkias grupes: 1) labai mažo molibdeningumo – mažiau negu 0,05 mg kg-1; 2) mažo molibdeningumo – 0,06-0,15; 3) vidutinio molibdeningumo – 0,16-0,30; 4) molibdeningi – 0,31-0,50; 5) didelio molibdeningumo – daugiau negu 0,5. Pakankamai molibdeningais laikomi dirvožemiai, kuriuose judriojo molibdeno yra daugiau negu 0,3 mg kg-1.

 

Sąlygos, molibdeno trūkumui atsirasti:

 

  • Durpinguose dirvožemiuose, kuriuose daug nesuskaidytos organikos, molibdenas būna tampriai surištas ir menkai prieinamas augalams.

 

Molibdeno stygiaus požymiai. Rapsams: smulkūs, susisukę, lancetiški jauni augalų lapai, žalios lapų gyslos, lapai purvinai žalios spalvos.